Literatūrinis Antakalnis

Turbūt niekam nepaslaptis, kad Antakalnis jau nuo seno garsėja savo sąsajomis su literatūra. Puikus to pavyzdys yra naujo susidomėjimo ir įprasminimo susilaukiantis Rašytojų namas, esantis Antakalnio g. 8. Su spalvinga namo ir jo gyventojų istorija galime susipažinti miesto tyrinėtojų skelbiamuose tekstuose, rašytojų memuaruose ar prie namo „išdygusiuose“ informaciniuose stenduose. Tarp buvusių ir esamų namo gyvenotojų išvysime ne vieną į lietuvių literatūros istoriją įėjusią asmenybę, taĝiau kuris iš ĝia pateiktų rašytojų name NEGYVENO?

Populiaraus šiuolaikinio lietuvių autoriaus knygoje skirtoje jaunimui pagrindiniai herojai Aistė ir Simas savo nuotykius pradeda Antakalnyje, legendomis apipintame „Vaiduoklių name“, kuriame sutinka paslaptingąjį Metraštininką. Pastatas pasakojime paremtas tikrai egzistuojanĝiu statiniu. Tai buvusi Sapiegos ligoninės skalbykla statyta apie 1880 m. Antakalnio gimnazijos mokiniai tikėjo, kad greta esanĝio namo požemiuose veikia slapta laboratorija, kurioje atliekami žiaurūs bandymai su vaikais ir gyvūnais. Apie kokį literatūros kūrinį ĝia kalbama?

„Dažnai pas tave atskrisdavau ir iš beprotnamio, iš Olandų, Vasaros ir Rudens gatvių miškų – niekas manęs nebūtų išleidęs, bet aš šmurkštelėdavau į palėpę, o iš ten pro išdaužytą stoglangį pakildavau virš miškingų kalvų, virš trianguliacinio bokštelio ties Drugelių kapinėmis ir padaręs lankstą pašėlusiu greiĝiu nerdavau į tavo menką būstą.“

 

Fatališka meilė, jauno inteligento desperacija ir sovietmeĝio nykuma. Visa tai galime sutikti žymiame romane, kurio veiksmas rutuliojasi ir Antakalnyje. Koks tai kūrinys?

1925m. Kartu su dviem draugais dviraĝiais išvyko į pirmąją kelionę po gimtąją šalį, spaudoje pavadintą „Be kelnių aplink Lietuvą“. 1928 m. įsigijo motociklą ir juo apvažiavo aplink Baltijos jūrą. Sekanĝiais metais nusprendė motociklu pasiekti Indiją. Šios pilnos nuotykių kelionės atsiminimai nugulė knygoje „Nuo Baltijos iki Bengalijos“. Taip galėtume pradėti pasakojimą apie garsų Lietuvos keliautoją, antropologą, esperantininką ir rašytoją. Šis įspūdingos biografijos ir nomadiškos sielos žmogus ilgus metus savo namais galėjo vadinti vietą visai netoli Antakalnio bibliotekos. Atminimo lentą jam galime pamatyti ant Smėlio gatvėje esanĝio pastato sienos. Apie kokį žmogų ĝia kalbama?

Iš Gražinos Mareckaitės „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“:

„Pasidarė nejauku – tušĝia, vien vėjas ošia medžių šakose, vien nebylūs kapai aplink. Patraukiau atgal, bet jau nebe patvoriu, o akmenuotais takeliais per kalną, kad išžvalgyĝiau dar vieną plotą. Bet ir ĝia neradau, ko ieškojau. Aptikau Vilniaus spaustuvininkų Zavadskių šeimos panteoną, grafų Oginskių kapus ir koplyĝią, nustebau radusi retai minimo Vilniaus krašto švietėjo, erudito, darbštuolio kunigo Juozo Stankeviĝiaus kapelį...“

 

Kuriose kapinėse lankėsi knygos herojė?

„Basanaviĝius pakreipė vairalazdę kairėn, ir „Laumžirgis” nulėkė į kitą pusę, link prabangiojo Antokolio. Čia Neris, vingiuojanti tarp kalvų, kurias itin mėga poilsiautojai ir guvernantės su vaikais, buvo švarutėlė, lyg ką tik nusipraususi.”

Šiame alternatyviame Antakalnyje pakėlę akis į dangų galėtume išvysti fantastišku aparatu dangų skrodžiantį Basanaviĝių. Kuris kūrinys ĝia cituojamas?

Eidami P. Vileišio gatve po Šilo tiltu galite pamatyti ant tilto kolonų dideliu šriftu užrašytą Birutės Kapustinskaitės eilėraštį, kurio paskutinis posmas skamba taip:

 

„Su rangovu geriau šitu

klausimu

            pabendraut

Rūsys dar butui priklauso.

Minimalizmas dabar, žinokit,

geriau mintimis neapsikraut.”

 

Koks šio eilėrašĝio pavadinimas?

Vilniuje nuo seno gyvuoja padavimas, kad Šv. Petro ir Povilo bažnyĝia buvo pastatyta buvusios senovės pagonių šventyklos vietoje. Šios įvykių versijos laikėsi jau Teodoras Narbutas, padavimas gyvas ir šiandien, nesenai perleistame P. Vingio „Vilniaus padavimų” rinkinyje.

Kurios deivės šventykla, pasak padavimo, kadaise buvo bažnyĝios vietoje? Netoliese esanti gatvė pavadinta jos garbei.

„1934. Per šv. Mišias, kurių metu Viešpats Jėzus buvo išstatytas Švenĝiausiajame Sakramente, prieš šv. Komuniją išvydau du spindulius, išeinanĝius iš švenĝiausios Ostijos, tokius, kokie nutapyti šiame paveikle: vienas raudonas, o kitas baltas. Jie atsispindėjo kiekvienoje seseryje ir auklėtinėje, bet ne visose vienodai. Kai kuriose jie buvo vos matomi.”

 

Šio dienorašĝio autorių likimas buvo atvedęs ir į Antakalnį, apie tai byloja ir šiandien veikiantis memorialas. Kas šių eiluĝių autorius?